Besilaikantys mažai angliavandenių ir daug baltymų turinčių dietų, numeta daugiau svorio

Besilaikantys mažai angliavandenių ir daug baltymų turinčių dietų, numeta daugiau svorio

Įvadas.

Naujame tyrime taip pat patvirtinama mintis, kad mažai angliavandenių turinčios dietos gali būti ypač veiksmingos tol, kol jos nepriverčia žmonių valgyti daugiau riebalų ar vengti mankštos.

Mitybos kalba angliavandeniai reiškia cukrų ir krakmolą. Tarp besilaikančių dietų angliavandeniais vadinami maisto produktai, kuriuose yra ypač daug šių maisto komponentų, ty bulvės, ryžiai, grūdai, duonos kepalai, saldainiai, vaisiai ir daržovės.

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo angliavandenių mažinimas norint numesti svorio – dažnai pagal Atkinso dietos arba Zonos dietos plano rubriką. Keletas pagrindinių tyrimų parodė, kad mažai angliavandenių turinčios dietos padeda žmonėms greičiau numesti kilogramus ir jaučiasi mažiau alkani.

Tačiau daugelis žmonių, kurie iš savo raciono pašalino angliavandenius, saldų ir krakmolingą maistą pakeitė riebiais. Tai, kad daugelyje mažai angliavandenių turinčių dietų iš tikrųjų yra daug riebalų, galima paaiškinti kai kurias potencialiai žalingas cholesterolio tendencijas daugelyje mažai angliavandenių turinčių dietų.

1. Dietos, kuriose yra mažai angliavandenių, padeda žmonėms greičiau atsikratyti kilogramų.

Naujajame tyrime buvo tiriama, kas atsitiktų, jei riebalų santykis dietoje būtų pastovus, o sumažintas angliavandenių kiekis būtų pakeistas baltymais, gramais už gramą ir kalorijomis pagal kalorijas. Šiame keturių mėnesių tyrime, kuriame dalyvavo 48 antsvorio turinčios moterys nuo 40 iki 56 metų amžiaus, pusė kiekvienos dietos besilaikančių savanorių taip pat paskyrė žemo intensyvumo mankštos programą.

Rezultatai, paskelbti žurnale „Journal of Nutrition“, parodė ne tik tai, kad dietos besilaikantys žmonės numetė daugiau svorio laikydamiesi mažai angliavandenių ir daug baltymų turinčios dietos, bet ir tai, kad jie prarado daugiau kūno riebalų nei raumenų. Be to, daug baltymų turinčios dietos besilaikančios moterys, kurios mankštinosi, numetė 20 procentų daugiau svorio nei tos dietos besilaikančios sėslesnės moterys. Tai šiek tiek stebina, pažymi tyrimo vadovas Donaldas K. Laymanas iš Ilinojaus universiteto Urbana-Champaign, nes paskirta mankšta neturėjo būti pakankama papildoma veikla, kad būtų galima pastebimai numesti svorio. Tiesą sakant, pratimų programa moterims, kurios valgė daug angliavandenių turinčią dietą, nesumažino papildomo svorio.

Jis sakė „Science News Online“, kad kai kurių moterų suvalgytas papildomas baltymas kažkaip padėjo mankštintis, kad sumažintų svorį.

„Tai tikrai stebina ir, tiesą sakant, gana svarbu“, – sako Laymanas, nes pastebėjimas prieštarauja daugumai mitybos gairių, pagal kurias dietos besilaikantiems ir visiems kitiems JAV gyventojams rekomenduojama valgyti mažiau baltymų, o ne daugiau.

Savo naujajam eksperimentui Laymanas ir jo kolegos davė savo savanoriams dviejų savaičių meniu ir instrukcijas, kaip paruošti receptus. Dalyviams buvo nurodyta pasverti porcijas, kad įsitikintų, jog jie nevalgo daugiau nei rekomenduojama. Buvo tikimasi, kad kiekviena moteris per dieną suvartotų maždaug 1700 kalorijų. Remiantis svorio metimu ir stebėjimu, tapo aišku, kad dauguma moterų suvartojo dar mažiau kalorijų – nuo ​​1400 iki 1600 per dieną.

Kiekviena moteris valgė tą patį maistą, nepriklausomai nuo dietos. Tai, kas išskyrė dvi dietų grupes, buvo leistinos porcijos. Pavyzdžiui, daug angliavandenių turinčiai grupei buvo nurodyta suvalgyti aštuonias porcijas krakmolingo maisto per dieną, įskaitant duonos kepalus, dribsnius, ryžius ir bulves.

„Daug baltymų turintys žmonės taip pat valgė duoną ir kitą krakmolingą maistą, tik perpus mažiau“, – sako Laymanas. Nors daug baltymų turintiems žmonėms buvo nurodyta suvalgyti 9 uncijas mėsos ir kiaušinių per dieną, daug angliavandenių turintiems žmonėms buvo nurodyta tik 5 uncijos.

Galiausiai moterys, kurios valgė daug angliavandenių turinčios dietos, suvalgė maždaug tokią pat dalį makroelementų, kaip ir prieš dalyvaudamos tyrime: 55 procentus kalorijų sudarė cukrus ir krakmolas, 30 procentai riebalų ir 15 procentų baltymų. Tai buvo kita grupė, kuri labai pakeitė šių makroelementų santykį. Daug baltymų turinti grupė vartojo tik 40 procentų angliavandenių, 30 procentų riebalų ir 30 procentų baltymų.

Negana to, į kasdienius valgiaraščius įtrauktus baltymus dominavo tai, ką Layman vadina „aukštos kokybės“ baltymu – tokio tipo, kuriame ypač gausu raumenis auginančių amino rūgščių. Kai kurių šių aminorūgščių, pavyzdžiui, leucino, organizmas negamina ir turi būti gaunamas su maistu – pirmiausia iš maisto produktų, tokių kaip mėsa, pienas, kiaušiniai ir sojos pupelės.

Planuojant valgiaraštį buvo siekiama užtikrinti, kad kiekvienoje dietoje būtų pakankamai leucino. Layman sako. Jis paaiškina, kad ši aminorūgštis vertinama kaip „reguliuojanti vieną iš pirmųjų žingsnių įjungiant baltymų sintezės mechanizmus“. Tai svarbu, nes raumenys beveik vien pagaminti iš baltymų.

2. Į mitybos režimą įtraukus šiek tiek mankštos, organizmo medžiagų apykaita tęsis ilgiau.

Į dietą įtraukus šiek tiek mankštos, moters medžiagų apykaita paspartėtų, o raumenys būtų kondicionuojami ilgiau. Dvi grupės, kurioms buvo paskirta mankšta, privalėjo penkias dienas per savaitę dalyvauti prižiūrimame 30 minučių pasivaikščiojime ir du kartus per savaitę atlikti 30 minučių tempimo ir jėgos treniruotes, naudojant treniruoklius, nustatytus iki minimalaus svorio. Net dviem sėslesnėms grupėms buvo patarta penkias dienas per savaitę vaikščioti 30 minučių per dieną. Laymanas sako, kad nors jų laikymasis nebuvo stebimas.

Atrodo, kad dėmesys baltymams pasiteisino, sako Layman, nes moterys, kurios buvo praturtintos baltymais, išsaugojo daugiau raumenų nei svečiams, turintiems daug angliavandenių. Tai reiškia, kad baltymai ir mankšta derinami siekiant sumažinti moterų svorį deginant kūno riebalus.

Abi dietos grupės sumažino daugiau kūno riebalų, kai jie papildomai mankštinosi. Sėdinčios moterys, kurios valgė baltymus, tyrimo metu prarado 15 procentų kūno riebalų, o tos, kurios pridėjo mankštą, prarado 21,5 procento kūno riebalų. Priešingai, tie, kurie mankštinosi ir valgė daug angliavandenių, prarado 15 procentų savo kūno riebalų, o sėslūs kolegos, laikydamiesi šios dietos, prarado tik 12,3 procento riebalų.

Laymanas pabrėžia, kad svarbu išlaikyti raumenis, nes, skirtingai nei riebalai, jie išeikvoja daug energijos ramybės būsenoje. Kuo didesnis kūno liesųjų raumenų procentas, tuo didesnis jo energijos poreikis ir tuo didesnė tikimybė, kad žmogus sudegins didžiąją dalį suvartotų kalorijų, o ne kaups jas kaip riebalus.

Jo teigimu, džiuginančios naujienos yra tai, kad trumpalaikė nauda, ​​pastebėta iš šio tyrimo daug baltymų turinčios dalies, gali būti išlaikyta. Kai kurios moterys buvo įdarbintos, kad liktų savo režime dar vienerius metus, pažymi jis, „ir mes pastebime, kad iš esmės tie patys rezultatai ir toliau buvo kiekvienoje grupėje“.

Dviejuose straipsniuose, kuriuos jis kartu parašė per pastaruosius dvejus metus, Laymanas pranešė, kad leucinas gali būti pagrindinis baltymų dietos pranašumų požymis. Nors tai yra baltymų statybinė medžiaga, ji gali turėti papildomos medžiagų apykaitos veiklos, pvz., signalizacijos agentą, kuris padeda reguliuoti raumenų augimą ir organizmo cukraus kiekį kraujyje. Šioms funkcijoms gali prireikti, kad leucino koncentracija būtų didesnė nei reikalinga tik baltymams gaminti.

Išvada.

Anot Layman, dietos, kuriose gausu leucino, netgi gali padėti stabilizuoti cukraus koncentraciją kraujyje prieš valgį ir po jo – tai bus palaima kiekvienam, sergančiam 2 tipo cukriniu diabetu arba susijusių širdies ligų rizikos veiksnių, vadinamų X sindromu, žvaigždynu. Būsimuose tyrimuose jis planuoja ištirti galimą leucino vertę tokiems asmenims.

Įkvėptas Odewoye Sunday Francis