Esu dėkingas tėvams, kurie išmokė mane sportuoti (ir pamiršti apie varžybas)

Esu dėkingas tėvams, kurie išmokė mane sportuoti (ir pamiršti apie varžybas)

Tomis dienomis, kai nejudu, tai jaučiu. Žinoma, būna atvejų, kai nenoriu sportuoti – kai bijau vien minties pakeisti sofą į jogos kilimėlį. Tačiau dažniausiai pabundu trokštu gryno oro ir mylių arba sukimosi klasės aukštumos. Man patinka mankšta.

Neseniai supratau, kad už savo įprotį (ir aistrą) mankštintis daugiausiai skolinga savo tėvams.

Kai augau, su mama bėgiojome įvairiais ratais po savo mažą apylinkę. Galiausiai išmokau juos mintinai, aplankydamas juos vienas po ilgų dienų mokykloje arba vėlesniais metais – kelionėse namo. Kiekviename mieste, kuriame gyvenau – Niujorke; Betliejus, PA; Bostonas – atvykęs sukūriau savo bėgimo maršrutus ir vėl juos aplankiau po darbo arba savaitgalio rytais (įskaitant medaus mėnesį Toskanoje).

Mano tėvas mane išmokė mesti futbolo kamuolį, plaukė su mumis vandenyne, treniravo mūsų jaunimo futbolo komandas. Vidurinėje mokykloje, kai supratau, kad krepšinis – koordinacija ir greitai trūkčiojantys raumenys – ne mano reikalas (skaitykite: sugnybti pirštai), tėvai paskatino mane treniruoti jaunesniosios sesers salės futbolo komandą; su draugais pradėti savo salės ledo ritulio lygą. Aš padariau abu. Man patiko abu.

Šiandien apsilankymai pas abu mano tėvus dažnai yra susiję su kūno rengyba. Su tėčiu reguliariai bėgame 4 mylių kilpą palei Charleso upę Bostone; Su mama lankome studijos užsiėmimus.

Pažįstu žmonių, kuriems augant mankšta buvo labiau būtinybė, ką jiems liepė daryti vien dėl to, kaip jie atrodė. Turiu ir kitų draugų, kuriuos tėvai pastūmėjo būti geriausiais, laimėti rungtynes, sportuoti I divizione, rungtyniauti. Nėra nieko blogo – ar dirbti tam, kad atrodytum tam tikru būdu, arba būti konkurencingam. (Kartais norėčiau, kad turėčiau daugiau konkurencinės dvasios ar potraukio, kad *pagaliau* dirbčiau prie šešių paketų abs.) Kiekvienas turi savų persikėlimo priežasčių ir kiekvienas yra skirtingas. Be to, tobulėjimas kažkuo ir tikslų siekimas – ir to mokymasis nuo ankstyvo amžiaus – gali padėti sukurti motyvaciją.

Tačiau aš pastebėjau ir priešingą: kartais, kai mankšta ir sportas yra susiję su pergale, kai jie siekia treniruotis būti geriausiu, kai jie susiję su išorine motyvacija, kartais tai gali prarasti patrauklumą, kai mokyklos struktūros išsisklaido, o pilnametystė pakelia galvą.

Tėvai man niekada „nepriversdavo“ sportuoti. Mano mama niekada nekomentavo vidurinės mokyklos ledo ritulio rungtynių rezultatų (nors ji dalyvavo visose rungtynėse). Ji niekada neminėjo mano pusės maratono laiko (bet ji buvo mano pirmojo finišo tiesiojoje Bermuduose). Ji mane savo pavyzdžiu išmokė rytinio bėgimo galios per kitas 10 jūsų dienos valandų ir 10 jūsų gyvenimo metų.

Mano tėtis niekada nesiūlė man sportuoti koledže (tačiau jis nuvedė mane susitikti su koledžo treneriais, kai flirtavau su šia idėja). Jis buvo už manęs priimant sprendimą – ne tas, kuris pastūmėjo jį į priekį. Per žaidimus jis taip pat išmokė mane, kad fitnesas ne visada turi būti kažkas, kas vyksta sporto salėje. Kartais užtenka paplaukioti, pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu – ypač jei smagiai leidžiatės.

Mano brolis koledže žaidė I diviziono ledo ritulį, sesuo koledže žaidžia klubinį futbolą, o aš rašau apie sveikatą ir tinkamumą pragyvenimui. Vestuvių rytą su broliais ir seserimis nuvažiavome į paplūdimį, kur vėliau tą dieną tuokiausi, ir kartu nuėjome 2 mylių smėlio ruožą.

Aš nesu tėvas. Ir aš jokiu būdu nesakau, kad tai, ką padarė mano tėvai, yra „teisingas“ būdas. Bet manau, kad man tai buvo naudinga. Mano tėvų požiūris į kūno rengybą taip pat turi įtakos mano požiūriui į vaikų auginimą vieną dieną – ypač turint omenyje, kad esu ištekėjusi už itin konkurencingo buvusio I diviziono sportininko (to konkurencingumo man trūko!). Tačiau perteikti vidinę motyvaciją kitiems žmonėms skamba kaip velniškai sunkus dalykas. Taigi asmeniškai aš negalėčiau būti labiau dėkingas, ypač šiuo metų laiku.

Padėkos dienos rytą bėgu 10 tūkst. kalakuto risčio. Tai mano ramybė, mano išlaisvinimas dienai, mano energija prieš beprotišką sprintą. Mano tėvai nebus finišo tiesiojoje, bet jie yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl aš būsiu prie starto linijos.